2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

everything will be all right in the end If it s not all right then it s not the end

Ouch.. Šis blogas jau vos vos gyvas... Beveik mėnesį net nebuvau užsukusi į šią erdvę. Kažkaip visiškai nesinorėjo dar labiau gadintis nuotaikos matant, kaip viskas čia ramu. O šis mėnesis man buvo itin sunkus, todėl nepykit, kad nekėliau nei įkvepiančių nuotraukų ir pan., nes ir pačiai nebuvo to noro. Dar ir dabar gyvenu viename iš sunkesnių savo gyvenimo tarpsių, todėl neprižadu, jog blogas bus pildomas dažnai.
Kodėl man taip sunku? Žinoma, viena pagrindinė priežastis tam yra, tačiau kuomet depresinė nuotaika, tai pradedi mąstyti giliau ir tuomet atrandi bei suvoki dar šimtą kitų priežaščių liūdesiui. O jų atsikratyti taip sunku, nors taip norisi..
Dar ir dabar nesuprantu, kaip galėjau kai kuriuos žmones laikyti savo draugais. O vos per vieną dieną, tiksliau vieną akimirką, supratau, kaip yra iš tiesų. Keista dabar savaitgalius leisti be kai kurių žmonių, mokykloje net nepasisveikinti. O juk tiek laiko praleidom drauge, maniau, kad tikrai galiu pasitikėti ir gerbti tuos žmones. Deja, labai labai klydau. Skaudu. Tik džiaugiuosi bent jau tiek, kad tie tikrieji draugai, su kuriais bendrauju nuo pradinių klasių, dar ir dabar liko tikrais Draugais. Situacija parodė, ką tikrai galiu vadinti iš didžiosios D. Žinot, dabar gan sunku be tų žmonių , kuriais pasitikėjau, tačiau labai tikiuosi, kad galiausiai be jų bus tik geriau. Tiksliau nesitikiu, bet žinau, kad bus geriau! Nors ir praėjo jau gan nemažas laiko tarpas kai nebebendraujame, tačiau aš vistiek pasiilgau.. Juk tiek akimirkų buvome drauge. Keista žiūrėti į nuotraukas ir suvokti, jog daugiau nebebus tokių momentų, patirtų būnant su jais. O juk kiek dar drauge planavome. Žinoma, bus kitų, su kuriais bus taip pat linksma. Juk atrodo, tai tik kelios merginos, su kuriomis nutrūko draugystė. Tačiau supratau, jog jos man reiškė nemažai. Galbūt tai tik prisirišimas, po kiek laiko tai pasikeis.. Juk viskas šioje žemėje laikina, ar ne?
Taip pat niekaip netikiu, jog iki Kalėdų liko vos dvi savaitės..? Kažkaip neįtikėtina! Prisimenu, kaip lygiai prieš metus nekantravau pasipuošti kambarį ( o gal jis jau buvo papuoštas ? ), greičiau sulaukti švenčių, pirkti, pakuoti dovanas, laukiau sniego ir šalčių... O dabar visa tai tapo visiškai nebesvarbu. Galbūt kalta ši kvaila situacija mano gyvenime, bet nieko gero, kai nebelaukiu net šių didžiųjų švenčių. O juk jos buvo mano mylimiausios! Sušiktas jausmas, kai nieko nebesitiki ir nieko nebelauki. Nesinori nei dovanoti, nei gauti dovanų. Nebesvarbu tapo ar lietus, ar sniegas už lango...
 Tik vieno dalyko prašau Kalėdoms: nuoširdžios šypsenos mano pačios veide...

























3 komentarai:

  1. laikas gydo žaizdas - laikykis!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žinau ką tai reiškia - siaubingai skaudu. Aš labai labai prisirišu prie žmonių, po to būna labai skaudu. Tačiau laikas visada užgydo žaizdas ir vėliau tikrai džiaugsies, kad išsiaiškinai kas tavo draugai dabar, o ne vėliau.Laikykis :)

    AtsakytiPanaikinti

;**